Mokymų lektorė Ieva Šližienė: „Kritikos reikšmė darbinėje aplinkoje yra didžiulė”

Reikia turėti daug įžūlumo jaustis teisiu ir nuolat galvoti, kad klysta kiti. Tačiau neklystančių nebūna. Kiekvienas esame įžeidęs ar įskaudinęs kitą dėl netinkamai ištarto žodžio, tuo pačiu žinome,  kaip skaudu įžeidžiančių žodžių sulaukti iš kito.

Tikriausiai nerastume žmogaus, kuris mėgsta kritiką. Taip yra dėl labai paprastos priežasties – mums nemalonu apie save girdėti blogus žodžius. Tačiau kritikos esmė (jeigu tai konstruktyvi kritika) – progresas, tad kadaisę sakęs Aristotelis, kad  „maloniausi tie žodžiai, kurie suteikia kokių nors žinių“ – buvo teisus.

Žodis mums suteikia galimybę tobulėti. Svarbu ne tik juos teisingai ištarti, bet dar svarbiau – juos teisingai priimti. Vieni žmonės pasinaudoja žodžio galia ir progresuoti kitą paskatina motyvacinėmis, įkvepiančiomis  kalbomis, kiti, deja, nuolat baksnoja pirštu kas blogai. Darbo aplinka – tai ta vieta, kurioje išgirstame daug žodžių, skatinančių tobulėti, tačiau taip pat daug žodžių sulaukiame, kurie mus gali skaudinti.

Į kritiką kaip komunikacijos būdą, žmogus dažniausiai reaguoja skaudžiai ir yra linkęs nuo kritikos apsiginti. Tačiau mums trūksta įgūdžių kaip atskirti blogą ir gerą kritiką, kaip save palaikyti bei atrasti vidinės stiprybės palaikyti ir kitą. Mes esame linkę kaupti savyje skaudžius išgyvenimus ir jais nesidalinti su kitais, kol galiausiai patys tampame kritiškais.

Didžiausios kritikos pasekmės – stresas, nemiga, baimė (pavyzdžiui, eiti į darbą), netgi panikos atakos. Manoma, kad dėl patirtų neigiamų išgyvenimų, pavyzdžiui, psichologinio smurto, gali keistis žmogaus asmenybė. Žmogus gali tapti jautresnis, įtaresnis ir pan. Pasikeitusi žmogaus emocinė būsena yra būdinga ne tik tiesiogiai patyčias patyrusiems, tačiau ir tretiesiems asmenims. Tad baimė, stresas gali būti juntamas ir visoje organizacijoje.

Apsisaugoti nuo nekonstruktyvios kritikos, išsakyti ją pagarbiai galime išmokti kiekvienas. Apie šiuos būdus mokymuose „Kritika darbe: kaip išsakyti ir atlaikyti?“ supažindins patirtinio ugdymo ir geštalto psichoterapijos praktikė, turinti ilgametę psichologinio konsultavimo patirtį – Ieva Šližienė.

Ieva Šližienė interviu sakė – „paprastai kritikoje yra žodžiai “viskas“ arba “nieko“, “niekada“, tačiau „niekas nenusipelnė bjaurių žodžių apie save, niekas“.

Kas yra kritika? Ar kritika – patyčios?

– Kritika yra paprastai neigiama informacija, nukreipta į kitą žmogų. Tai nėra patyčios, bet turi potencialo tapti patyčiomis, bet kritiką vadinti patyčiomis nėra tikslu. Ko mes iš tiesų mokinsimės šių mokymų metu, tai suprasti, ką reiškia kritika, kokia ji būna, kokia nauda ir žala, kaip atskirti gerą/blogą kritiką ir kas nėra kritika, o labiau panašėja į patyčias, nes patyčios tai tyčiniai, pasikartojantys veiksmai, kuriuos, siekdamas įžeisti, įskaudinti kitą žmogų, sukelia psichologinę ar fizinę jėgos persvarą turintis asmuo. Kai aš pradedu kritikuoti, tai ką aš sakau apie žmogų, laikau visiška tiesa. Tai reiškia, aš daugiau žinau apie tai, koks kitas žmogus yra. Iš tiesų didesnis priešas yra ne kito žmogaus kritika, bet savikritika, bet čia jau kita tema, nors ją mes šiek tiek paliesime mokymuose kalbėdami apie savivertę.

Ar visi mes patiriame kritiką, kokia ji būna? Kokios kritikos sulaukiame daugiausiai?

– Visi patiriame kritiką, dėl to, kad visuomenės sistema taip yra sukonstruota. Realiai, visas mūsų švietimo procesas, pradedant darželiu, universitetu, yra paremtas kritika. Kritika yra laikoma labai vertingu būdu mūsų visuomenėje pasakyti žmogui informaciją. Su tuo būtų viskas gerai, jeigu būtų šalia palaikantis balsas. Tai reiškia, kad lygiai taip pat, kiek aš gaunu kritikos, aš gaučiau ir palaikymo.

Kartais mes galime palaikyti kitus, bet stipriai save pačius kritikuoti. Tokia kritika gali būti žalojanti, ir gali būti konstruktyvi bei padedanti žmogui tobulėti, auginanti.

Ar tiesa, kad žeidžiančios kritikos mes daugiausiai sulaukiame?

– Mes gana dažnai sužeidžiame kitus, dėl to, kad patys buvome žeidžiami ir nebemokame atskirti, trūksta empatijos. Ir tai buvo laikoma labai vertingu dalyku. Iš esmės, kritinis mąstymas yra vertingas, bet kai žmogų nuolatos maitini tuo, kas turi būti tobulintina – nėra vietos tam, kas yra jau gerai, kas puikiai atlikta. Ir mes patys viduje turim tokį mechanizmą, kad jeigu aš sakau, kad “viskas yra puiku“, tai yra tarsi nevertinga informacija, bet jeigu aš pasakyčiau “čia reikia pataisyti, dar čia reikia pasistengti, blogai atlikta tas ir tas“- tai būtų vertinga. Mūsų visuomenė palaikymą, paskatinimą laiko nevertingu, visi labiau įpratę prie kritikos, ją gauti ir išsakyti.

Kaip žmonės priima kritiką, kokios pasekmės? Ar dažnai kritikuojamas asmuo tampa pats kritiku?

– Taip, kritikuojamas asmuo dažnai tampa pats kritiku, nes tai yra komunikacijos būdas. Gintis galime trimis būdais: pulti atgal, tai reiškia, atakuoju tą, kuris mane kritikuoja, sustingti, tai reiškia, kad aš nieko nedarau, nuščiūvu, akys išsiplečia ir aš nebeturiu ką pasakyti. Pasitraukti arba pabėgti, tai reiškia pasitraukti iš vietos arba nukreipti mintis kitur, ignoruoti, žodžiu – atsiriboti nuo to, kas vyksta.

Bet yra dar kitokia reakcija, kai turiu vadinamą savivertę, tada aš kritiką galiu pasitikti su smalsumu, galiu paklausti “gal galite pasakyti, ką aš padariau blogai, įvardinkite, kokie dalykai buvo netinkami?“. Tai kaip aikido, grąžinu atgal ta ką gaunu, prašydamas sukonkretinti, šio būdo reikia mokintis, reikia stiprinti savo vidų, geriau pažinti save.

Kokia kritikos reikšmė darbinėje aplinkoje? Ar tiesa, kad žeminanti kritika darbe mokslininkų yra pripažįstama reikšmingiausia nerimo ir depresijos priežastimi?

– Taip, tiesa, o kritikos reikšmė darbinėje aplinkoje yra didžiulė. Jeigu darbinė aplinka pagrįsta tik tai kritika, žmogus vėliau arba anksčiau atsiduria ten, kur sako mokslininkai. Jeigu darbinėje aplinkoje yra labai daug kritikos, kuri žeidžia, tai vadinama toksiška darbine aplinka. Čia panašiai kaip kvėpuoti užterštu oru ir tokioje aplinkoje gana sunku išlaikyti savivertę, nebent ne asmeninė ir šeimos aplinka yra palaikanti ir globojanti.

Kritika gali būti konstruktyvi, bet konstruktyvi kritika turi savo pavadinimą, vadinasi – grįžtamasis ryšys. Mes kalbėsime mokymuose apie grįžtamąjį ryšį, kaip jį išsakyti. Iš principo, jeigu aš pradedu kitą žmogų kritikuoti organizacijoje, aš su juo nemezgu dialogo. Tam, kad kitas žmogus mane girdėtų, ir dar daugiau, tai, ką girdi, priimtų, ir kai priimdamas keistų – aš turiu komunikuoti tam tikru būdu, ko ir mokinsimės per artėjančius mokymus.

Kaip nesupainioti sąvokų tarp “geros” ir “blogos” kritikos? Kaip jas atpažinti?

– Jeigu asmeniškai atpažinti, tai jeigu aš jaučiuosi blogai, tai ir yra blogoji ir sunkioji kritika. Jeigu aš galiu jos klausytis ir suprasti kaip tai padeda man augti, keistis, tai vadinasi „gerąja kritika“, bet iš esmės, kritika ir yra kritika. Aš net sakyčiau, kad nėra blogos ir geros kritikos – yra kritika ir yra grįžtamasis ryšys. Paprastai kritikoje yra žodžiai “viskas“ arba “nieko“, “niekada“, ji aptaki, nekonkreti, nukreipta į žmogaus asmenybę, o ne elgesį. Tuo tarpu geroji kritika yra grįžtamasis ryšys, o kaip jis suteikiamas ir kokia jo nauda kalbėsimės per mokymus.

Kaip reikėtų elgtis išgirdus kritiką, pavyzdžiui, žeidžiančią kritiką? Ar reikėtų kurti grįžtamąjį ryšį su kritiku? Gal turite patarimų?

– Pirmiausia, ją sustabdyti. Pasitraukti iš tos vietos, pasakyti, kad aš nesiruošiu šito Niekas nenusipelnė bjaurių žodžių apie save, niekas ir niekada. Čia tokia konstanta. Nesvarbu, ar tai būtų vadovas, ar man brangus žmogus, ar dar kas nors, aš niekada nenusipelniau, kad su manim bjauriai kalbėtųsi.
Dar vienas momentas, aš galiu atpažinti – man yra nepakeliama, sunku klausytis. Apginti save, nes išgirdus kritiką reikia mokėti save apginti ir paprašyti konstruktyvesnės informacijos: ką ir kaip galėčiau padaryti geriau?